Straipsnis spausdintas Būrėjos žurnale 2017 m 6 numeryje.

Ar tikrai kiekvienas sutiktas žmogus svarbus?

Sociologai apskaičiavo, kad vidutiniškai žmogus per dieną susiduria su keliomis dešimtimis, o visavertiškai bendrauja su 8–14 asmenų. Tai kolegos, draugai, šeimos nariai ir mylimieji. Ezoterikai tikina, kad kiekvienas žmogus, su kuriuo nors ir trumpai tenka susidurti, į gyvenimą atnešą ką nors vertingo. Kartais susitikimas būna toks fatališkas, kad iš pagrindų pasikeičia gyvenimas ir pats žmogus. Bet ar tikrai stebuklus daro tik likimo siųstieji?

Likimo psichologija

Yra dalykų, kurių bijo net dievai. Tai neapčiuopiama, nesustabdoma ir nepakeičiama jėga, vadinama likimu. Graikų mitologijoje nepermaldaujamą likimą įkūnijo trys šiurpos išvaizdos deivės Moiros, kurios savo kaulėtais pirštais iš kiekvieno gyvo padaro likimo siūlų ausdavo likimo audinį. Graikai tikėjo, kad kiekvieną naujagimį trečiąją dieną po gimimo aplanko Dzeuso ir Temidės dukros. Šios ir lemia jo gyvenimo iššūkius, užduotis, skiria palydovus ir galiausiai nustato tikslią akimirką, kada prie šio pasaulio rišanti gija nutrūks. Tačiau net nepalenkiamosios likimo deivės kartais siūlus suveldavo taip, kad žmonės būdavo priversti kartu praleisti visą gyvenimą, kartais surišti meilės, o retkarčiais skausmo saitais. Nors nuo tų laikų, kai žmogaus gyvenimas tariamai priklausė nuo Moirų malonės, prabėgo kiek daugiau nei 3000 m., ir dabar visame pasaulyje likimu tiki beveik 63 % žmonių. Kartais tai vadinama Dievo valia, kartais apskaičiuojama numerologiškai ar astrologiškai, tačiau žmogus visada laikomas bejėgiu kovoti prieš šią jėgą. Šiuolaikinė psichologija buvo priversta į tai atsižvelgti ir likimą įvardyti net atskira šios mokslo šakos sritimi. Vengrų kilmės psichiatras Leopoldas Szondis sukūrė vadinamąją likimo analizės metodiką, o šiuo metu Šveicarijoje net veikia jo vardu pavadintas likimo psichologijos institutas. Tai viena iš mažiausiai aprašytų ir ištyrinėtų psichologijos sričių, mat ji atsiduria realaus psichologijos mokslo paribyje ir meta iššūkį idėjai, kad žmogus pats kuria savo ateitį. Ši psichologijos šaka apjungia gyvenimo kelio, gyvenimo prasmės sąvokas, papildo jas karmos ir karminių ryšių koncepcijomis bei bando padėti žmogui suvokti tikrąjį savo tikslą. Tam, pasak žymaus Kanados psichiatro Erico Berneʼo, labai svarbus nuolat kintantis gyvenimo scenarijus, t. y. planas ir visi juo besivadovaujantys aktoriai – kasdien sutinkami žmonės.

Keisti ar priimti?

Vadovaujantis idėja, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas klostosi pagal iš anksto sukurtą planą, natūraliai kyla mintis, jog neverta eikvoti energijos stengiantis pakeisti lemtį. Juk net šiuolaikinė genetika įrodo, kad beveik trečdalis žmogaus elgesio, ligų ir net santykių yra nulemti genų, kuriuos vaikas gauna iš visai nedieviškos prigimties Moirų – savo tėvų. Kitą trečdalį likimo prognozuoti galima atidžiai išnagrinėjus auklėjimą, aplinką ir patirtis. Tai neretai vėl būna sunkiai pakeičiamas tėvų indėlis. Psichologai tikina, kad jų mokslinės teorijos tiesiog aiškiai apibrėžia mechanizmą, kurį nuo seno įkūnijo posakis: „Pasėsi poelgį – pjausi įprotį. Pasėsi įprotį – pjausi charakterį. Pasėsi charakterį – pjausi likimą.“ Kitą ne mažiau svarbų indėlį į likimo scenarijų įneša pats žmogus. Tai individualūs sprendimai, kuriuos kiekvieną akimirką priima, vadovaudamasis per patirtis išmokta ar specialiai išugdyta logika. Tai 30 % unikalaus žmogaus charakterio ypatybių, kurios pagal daugybę skirtingų teorijų gali priklausyti nuo gimimo datos, kraujo grupės, netgi vardo. Galiausiai iš 100 % likimo plano lieka 10 %, kurių mokslininkai ir psichologai negali aprašyti, nes tai pilkoji zona, kurios šiuolaikinis mokslas dar nepažįsta. Į ją retai gilinasi net ezoterikai. Tai gali būti žmogui nesuvokiamas dieviškas planas arba visatos dėsniai: mistinės ir religinės teorijos, kurios byloja apie tai, kad kiekvienas žmogus neišvengiamai susijęs su kitais nematomais saitais, sujungiančiais jų dvasines energijas į vieną sistemą. Joje galioja tam tikros taisyklės ir dėsniai, kurie sistemingai suveda ir išskiria žmones tam, kad jie vienas kitą vestų tobulėjimo keliu. Likimo psichologijos specialistai tikina, kad tai yra raktas, padedantis išspręsti mįslę, su kuo santykius tęsti, o su kuo nutraukti.

Likimo siųsti žmonės

Psichologus ir mokslininkus iki šiol stebina įvairių JAV atliktų apklausų rezultatai. Duomenys rodo, kad 53 % žmonių tiki karma, t. y. savotišku atlygiu už gerus ar blogus darbus, kuriuos asmuo padarė praeituose gyvenimuose. Mokslininkus glumina ne tai, kad žmonės tiki, jog egzistuoja atpildo sistema, o tai, kad, nepaisant religinių skirtumų, jie pasąmoningai renkasi būtent šią atgimimu pagrįstą koncepciją. Moksliškai tai aiškinama įspūdžiu, kad gyvenime visi įvykiai kartojasi ir tai lemia pasąmoningai priimami sprendimai. Tačiau ezoterikai tikina, kad yra ir šis tas daugiau. Pasak jų, tai karminiai ryšiai. Jie susiklosto tarp žmonių, kuriuos vienija bendra praeito gyvenimo patirtis. Būtent ji lemia, kad situacijos kartojasi tol, kol žmogus išmoksta elgtis nesavanaudiškai. Specialistų teigimu, sielos dažniausiai susitinka tam, kad atlygintų viena kitai skolas, padėtų sukaupti patirtį ir įveikti užduotis, o jos būna tikrai neromantiškos. Neretai karminiais ryšiais susieti tėvai, vaikai, broliai, seserys ir artimi giminaičiai. Būtent juos žmogus būna linkęs kaltinti dėl neišsipildžiusių troškimų ar gyvenimo nesėkmių. Karminiai saitai gali sieti net kolegas, ypač tuos, kurie nesutaria. Jų užduotis – mokytis tolerancijos ir padėti vienas kitam siekti tikslų. Beveik penktadalis britų teigia sutikę artimus žmones iš buvusių gyvenimų ir pajutę ryšį su jais. Tačiau apie šiuo ryšius kalbama retai, kur kas labiau žmonių vaizduotę jaudina galimybė sutikti mylimąjį iš praeito gyvenimo ir patirti svaiginančią meilę. Visgi meilės tarp vyro ir moters siekį karmos specialistai ragina keisti žmogiška meile, kuri nors ir ne taip jaudina, bet yra ne mažiau vertinga.

Įdomu

• Buvusius gyvenimus prisimena ir karminius ryšius dažniausiai atpažįsta vaikai bei paaugliai. Vyresni žmonės tokį netikėtą artumą patiria daug rečiau.
• Apklausos rodo, kad bent kartą gyvenime nepažįstamajam netikėtą potraukį ar net gluminantį artumą pajuto 70 % žmonių.
• Psichologai tikina, kad draugystė ir romantiški santykiai nėra apgaubti mistikos. Žmogaus psichika trokšta priklausyti kokiai nors bendruomenei tam, kad pavyktų užtikrinti saugumą ir giminės pratęsimą. Siekiantys saugumo gali patirti artumą nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar socialinės padėties – taip užsimezga draugystė. O trokštantys pratęsti giminę ieško patrauklių ir sveikų partnerių.
• Psichologų nuomone, gyvenime žmonės sutinka realius asmenis, o ne idealus. Tad raginama ieškoti ne karminės meilės, o geriau pažinti save, įvertinti savo vertybes, tikslus, poreikius ir norus. Tik tada ieškoti naujų draugų ir partnerių. Būtent tuomet užmegzti ryšiai būna stipriausi.
• Nors visų žmonių gyvenimai ir likimai yra unikalūs, tačiau apskaičiuota, kad išsvajotą karminės meilės partnerį randa tik vienas žmogus iš 200 000. Tačiau net kas ketvirtas amerikietis tikina, kad jų gyvenimuose buvo fatališkų įvykių, kai nepažįstami žmonės apsaugojo nuo pavojų, davė lemtingų patarimų ar kitaip paveikė jų gyvenimus ir sprendimus.

Specialistės komentaras – Būrėja ir Tarologė Lina Balsė

Kaip atpažinti likimo siųstą žmogų?

Atpažinti likimo siųstą žmogų labai paprasta: jeigu jis atėjo į kažkieno gyvenimą, vadinasi, taip ir turėjo būti. Atsitiktinumų ir klaidų nebūna. Visi žmonės, kurie vienu ar kitu būdu sutinkami, yra mums skirti, tiksliau, patys juos pritraukiame. Vienu atveju tai šeima ar tėvai, kitu – draugai ir mylimieji. Tačiau svarbiausias klausimas, koks jo vaidmuo ir tikslas. Būtina suvokti, kad netinkamų žmonių nėra. Jeigu norisi skųstis, kad aplink vien pavydūs ir pikti žmonės, kurie siekia pasinaudoti, derėtų suvokti, kad jie būriuosi tam, kad sukurtų pamokančias situacijas, susijusias su pavydu, pykčiu, savanaudiškumu. Žvelgdamas į kitą asmenį žmogus arba žavisi tuo, ko pats trokšta pasiekti, arba negali pakęsti tų savybių, kurios būdingos jam pačiam. Juk dar vaikystėje auklėjant žmogų įdiegiamas požiūris, kad vienos savybės yra geros, o kitos nepageidautinos. Tad asmuo dalį savo asmenybės slepia arba neigia. Tačiau psichika ir siela, lygiai kaip ir kūnas, turi savybę gyti ir grįžti į natūralią būseną. O tai vyksta siekiant vėl integruoti atstumtas asmenybės dalis. Visata per išorinius dalykus rodo žmogui jo vidines savybes ir būsenas. Aplinka – tarsi žmogaus vidinio pasaulio veidrodinis atspindys. Todėl ir visi į gyvenimą atėję asmenys atspindi mūsų savybes, klausimus, trūkumus. Nors labai dažnai norima kitiems patarti ir pamokyti, bet tikroji priežastis, kodėl vienas ar kitas žmogus atėjo, yra siekis tuos besiveržiančius patarimus pritaikyti sau.

Ar tikrai neįmanoma išvengti likimo parengto plano, o gal žmogus turi šiek tiek laisvės rinktis?

Nors yra keletas skirtingų teorijų, tačiau iš esmės būtų galima teigti, kad viskas, kas vyksta žmogaus gyvenime, yra jo pasirinkimas. Žmogus yra daugybės skirtingų lygmenų būtybė: nuo paties giliausio, kuris jaučia vienovę su Kūrėju, iki viršutinio, kuriame yra visiškas atsiskyrimas. Tarp šių sluoksnių glūdi siela, kuri visada trokšta patirti savo individualumą ir atsiduoti į Kūrėjo rankas. Juk šis pasaulis skirtas tyrinėti, todėl žmogus gali ne tik būti savimi, bet ir patirti tą buvimą bei gauti grįžtamąjį ryšį. Todėl kiekvieno atskiro asmens realybė yra skirtinga. Žmogus – lyg nepriklausoma visata. O įvykiams ir santykiams galioja kamertono dėsnis: jeigu patalpoje vienas muzikos prietaisas suvirpinamas, savaime gausti pradeda ir kitas, nes jų vibracijos sutampa. Panašiai ir žmonės traukia panašias vibracijas. Ne kažkas kitas lemia tam tikrų žmonių atsiradimą, o mes patys. Šie žmonės rezonuoja su mūsų emocijomis. Tad likimą galima pakeisti keičiant save, savo vidinį pasaulį, įveikiant kompleksus ir įsitikinimus. Tik išmokus visas reikalingas pamokas, išsprendus vidinius konfliktus, jos tampa neaktualios, o skausmingi santykiai nutrūksta arba pasikeičia. Visgi egzistuoja planas, kuris sudaromas sielos lygmenyje, jį ir bandoma realizuoti tobulėjant. Tačiau ego, kuris yra orientuotas tik į išgyvenimą, verčia bėgti nuo skausmo ir judėti malonumo link. Būtent ego ir kiša koją tobulėjimo kelyje.

Dažniausiai svajojama sutikti nepaprastą žmogų, kuris iš esmės pakeistų gyvenimą. Ar karminiai ryšiai veikia būtent šitaip? Gal verta leistis į to vienintelio (-ės) paieškas?

Dažniausiai moterys laukia to vienintelio išrinktojo, kuris taps vyru, partneriu, vaikų tėvu. Vyrauja primityvus požiūris, kad su likimo siųstu žmogumi pavyks sutarti tobulai ir nugyventi visą gyvenimą. Tačiau šiuolaikinės moterys santykių srityje yra labai traumuotos, kupinos kompleksų ir nevisavertiškumo. Moterims įdiegta, kad turi realizuoti save ir karjeros srityje, ir visuomeniniame gyvenime, ir būtinai kuo greičiau ištekėti. Todėl neretai jos tampa desperatiškos, nemoka palaukti ir savęs branginti. Tačiau iš tikrųjų derėtų gerai įsiklausyti į savo pojūčius. Atradus sau skirtą žmogų arba tikslą, kūną ir sielą užplūsta energija, atsiranda vidinės jėgos.

Likimo skirtas partneris sutinkamas tuomet, kai būna tinkamas laikas, tada, kai jo iš tikrųjų reikia. O priverstinės paieškos dažniausiai būna bevaisės. Vienintelis dalykas, kurį žmogus gali padaryti, – tai pašalinti vidines kliūtis. Neretai tai klaidingi įsitikinimai ir reikalavimai antrajai pusei. Juk labai dažnai būna, kad likimas meilės ryšiais susieja skirtingus, tačiau vienas kitą papildančius žmones. Partneriai nebūtinai susitinka tam, kad jaustų harmoniją ir laimę. Kur kas dažniau jų keliai susikerta tam, kad taptų tikraisiais savimi ir tobulėtų kartu. Likimo siųsti žmonės nieko neduoda ir nedovanoja. Jie ragina tapti geriausiomis savo pačių versijomis. Tokią misiją atlieka ne tik sutuoktiniai, bet ir tie, kurie leidžiasi į trumpalaikius santykius ar net įskaudina bei palieka.